Atliekų tvarkymo bendrovės „Ekonovus“ vairuotojas Evaldas Spitrys sako, kad kasdienybėje džiaugiasi gyventojų palaikymu ir šypsenomis. Pavyzdžiui, sykį net sulaukė maisto ant padėklo, kai sugedo sunkvežimis ir nebegalėjo judėti pirmyn.
LRT.lt temų ciklas „Darbo užkulisiai“ siekia skaitytojus supažindinti su įvairių profesijų atstovais. Pilotai, jūrininkai, aukštalipiai, kasininkai, finansų makleriai ir kitų sričių atstovai pasakoja apie darbo užkulisius ir kas juos pastūmėjo gyvenimo kelią sieti su konkrečia profesija.
– Kai derinome interviu vietą, užsiminėte, kad važiuojate iš Klaipėdos į Vilnių. Tai ten irgi dirbote ir vežėte šiukšles?
– Aš dirbu visoje Lietuvoje, tačiau reikėtų pradėti nuo pradžių. Šiame sektoriuje dirbu 16 metų, dirbau ir Kaune, ir dabar „Ekonovus“, čia esu 6 metus. Tai dirbau Klaipėdoje, prieš tai dirbau Vilniuje, pats esu jonavietis. Gilinu žmonių kompetenciją, kurie turi mažiau patirties, kartu ir pats atlieku tą darbą.
Šis darbas man yra komfortas, jis nekelia jokios stresinės būklės, tiesiog važiuoju, klausausi muzikos, dažnai išklausau ir žmones.
– Tai šiandien baigsite pamainą ir važiuosite ilsėtis į Jonavą?
– Galbūt dar su žmona pasivaikščiosime Vilniuje, kaip savo profesijos atstovas turbūt žinau tokių kampų, kur turbūt net nežino vilniečiai.
– Šeima kartu atvažiavo?
– Mes čia, Vilniuje, turime ir draugų. Kaip ir aš, mano šeima yra lanksti, pilietiška. Esame ne politikai – paprasti žmonės.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kaip atrodo tas darbas tarp skirtingų miestų?
– Aš turbūt esu vienetinis atvejis, nes reiktų atsižvelgti ne tik į metus, kiek dirbu, bet ką per juos aš sukaupiau. Dauguma atėjusių žmonių labai greitai „prisiriša“ prie technikos, pavyzdžiui, mašinos, miesto. O aš per tuos metus sugebėjau susikurti tokį bagažą, kad nesvarbu technika, miestas, – susidėliojau įrankius, kurie man suteikia komfortą. Turiu planšetę, kurioje yra navigacinė, palydovinė įranga, tad jei ją naudoji, nebėra skirtumo, kur dirbti.
Dirbame paslaugų sektoriuje, o žmonės būna visokie. Bet to nepavadinčiau iššūkiu, o socializacija. Dėl ko aš tiek metų čia dirbu – kai yra patogūs įrankiai, lankstus grafikas, turi prioritetų, skirtingų uždavinių, kurie padeda tobulėti. Taip pat ir tenkina atlyginimas, turiu patirties darbe su užsieniečiais. Tačiau būna, kad žmonės, ateidami čia dirbti, turi ir išankstinių nusistatymų.
– Kokių jų būna?
– Pavyzdžiui, žmonės ateina dirbti, sako, pravažinėjau pusę Europos, man čia nieko nereikia [mokytis], važiuoju ir dirbu. Tačiau, pasirodo, žmogus vairavo kitokią transporto priemonę. Nors patirtis milžiniška, bet kiemuose nepritaikoma, mašina kitaip sukasi. Man patinka, kai ateina žmonės su tinkamu požiūriu, dar ir iš jų ko nors pasimokau. Aš visada ieškau, ko išmokti, – tai viena priežasčių, kodėl aš migruoju, nes nėra monotonijos. Nėra taip, kad nueisi kaip į fabriką, pririnksi dėžių ir išeisi. Visada ką nors sutiksi, visada kas nors nutiks, tai pasitaiko visokių įdomių užduočių.
– O važiuodamas į skirtingus miestus atliekate tas pačias užduotis?
– Šiukšlių išvežimo krūviai ir rajonai skiriasi, mašinos technikos būna panašios, bet vienos būna su „manipuliatoriumi“ (kranas, valdomas alkūniniu judesiu, tai atlieka vairuotojas, naudodamas pultą šalia konteinerio), kitos turi papildomus krovėjus, su trečiosiomis vežame statybines atliekas ir pan.
– Kaip būna sudėliojami jūsų darbo grafikai, jei dirbate ir skirtinguose miestuose?
– Grafiką dėlioja logistai, jie atsižvelgia, kad esu ir dviejų vaikų tėvas, ir 12 metų esu santuokoje, tai labai lengvai susitariu.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kaip apskritai sugalvojote ateiti dirbti į šį sektorių?
– Posūkis buvo toks, koks ir visų paprastų žmonių: aš buvau jaunas, man 18 metų, nusprendžiau gyventi savarankiškai. Nebijojau keliauti, imtis iššūkių, nebijojau jokio darbo. Esmė buvo, kad jis būtų su kažkokiomis užduotimis, nemonotoniškas. Aš karjerą pradėjau nuo krovėjo, tuo metu nebuvau vairuotojas. Nepagalvočiau, kad šitas darbas yra fiziškai ir emociškai reikalaujantis asmeninio augimo. Man patiko, bet kažkaip supratau, kad čia ne ta stotelė, reikia eiti į priekį. Įmonės požiūris leido tobulėti, man skyrė užduočių. Tai dar labiau patiko, nes jeigu mes gyvenime einame tik į vieną tašką, tai mes sėstame. O aš esu žmogus, kuris mėgsta ko nors išmokti. Tačiau reikia mokėti, kaip išmokti, o jeigu nemoki, – reikia mokytis. Ir taip yra visą gyvenimą, priklauso nuo to, kokį palaikai požiūrį.
Jeigu darbas dera su lanksčiu grafiku, su technika, tai man čia vertybė šiais laikais. Tai vertinau jau nuo 18 metų ir taip pradėjau žengti šią kelionę.
– Ką svarbu žinoti apie šį darbą?
– Dar vienas pliusas, kurio išmokau per 16 metų dirbdamas tokį darbą, – kai dirbi padidinto jautrumo sferoje, tu arba dirbi su savimi ir priimi kitus žmones, arba tiesiog stresuoji, o tada pasekmės gali būti visokios. Reakcijų būna sulaukiama įvairių – esi didžiausias mažiausiuose kiemuose, siauruose keliukuose, žmogus skuba. Tačiau žmonės keičiasi į gera – pasako „atsiprašau“, nusišypso, tai tikrai jaučiama. Jeigu ir tu šypsosiesi, kitas irgi šypsosis. Nesvarbu, koks žmogus. Pavyzdžiui, močiutei pasakysi „laba diena, geros dienos“, ji nusišypsos.
– Kokios muzikos klausotės darbo metu?
– Labai įvairios, mėgstu ir lietuvišką, ir afrikietišką muziką.
– Veidrodėliai turbūt vienas svarbiausių dalykų vairuojant šią mašiną?
– Galbūt įrangos, kuri mums yra suteikta, naudojimas yra vienas prioritetinių dalykų. Jeigu mes norime išvengti nemalonumų, streso, tai vairuotojo kompetencija turi būti išnaudoti dalykus, kurie suteikti vairavimui: papildomos galinės kameros, navigacija, veidrodžiai.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kokiu grafiku dirbate šį darbą?
– Viskas būna labai individualu. Būna, dirbu 3 dienas ir gaunu 3 laisvadienius. Tačiau dėl konkretaus laiko, kada pradedu dirbti, sunku atsakyti, nes yra skirtingų frakcijų, pavyzdžiui, stiklo. Taip pat yra triukšmo prevencija, į kurias reikia atsižvelgti, sutartys, kurias vykdome.
– O keliese dirbate per pamainą?
– Priklauso nuo to, su kokiomis frakcijomis dirbame, – jeigu renkame didesnius kiekius, skirtingas frakcijas, tada būna du krovėjai. Kai daugiau veiksmus kontroliuoja darbuotojas, tada dirbama su vienu krovėju.
Dirbu ir su užsieniečiais. Visi, kas dirba šiukšlių išvežimo sferoje, yra šaunuoliai, nes daro labai didelį darbą. Jeigu kas paklaustų, kas aš esu, tai esu vairuotojas. Bet aš dirbu darbą, kuris man patinka, ir žinau, kad ne tik vairuoju, bet ir teikiu komfortą kitiems bei sau. Man patinka važiuoti savo mieste. Savo miestu vadinu visus Lietuvos miestus, nes mano pase nurodyta, kad esu lietuvis. Man gražu važiuoti, užsukti į bet kurį kraštą ir matyti tvarką: kompetentingą žmogų, gyvenantį be streso, uždirbantį savo pinigus. Šiuo metu man to užtenka, o jeigu dar yra ko nors, aš mielu noriu pirmyn į šitą sferą, kad dar ko išmokčiau.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kas šiame darbe jus džiugina?
– Muzika, žmonės, atlyginimas, užduotys. Daug kas jaudinasi, kaip į tuos kiemus įvažiuoti. Iš tiesų tai yra adaptacinis laikotarpis, jis neišvengiamas. Tiesiog šiame darbe sutinki įvairiausių žmonių.
– Pavardinkite, kokių žmonių sutinkate kasdienybėje.
– Įsiminė toks atvejis: su krovėju tvarkėme požeminį konteinerį ir šalia buvo žmogus su krepšiuku. Jis sako: „Laba diena.“ Aš jam irgi atsakiau: „Laba diena.“ Jis padėjo ranką man ant peties ir sako: „Žinok, tavo darbas prasmingas, ačiū tau.“ Po kurio laiko rodė kažkurį lietuvišką serialą ir sakė, kad ten buvo aktorius, kuris tai ir pasakė. Tai, būna, jį kartais sutinku, man nusišypso.
Yra buvę, kad sugedo mūsų mašina, visi pikti. Atėjo žmogus ir sako „ačiū tau“, atneša ant padėklo maisto pavalgyti. Sakė, kai pabaigsime valgyti, palikime tą padėklą.
Arba būna, kad žmogus ateina ir plikomis rankomis padeda surinkti šiukšles nuo grindinio. Man čia atrodo, kad tai yra žmogiškumo, supratimo aukščiausia riba. Visiems tiems, kurie galvoja, kad čia, darbe, vyrauja vien negatyvas, tai ne. Anksčiau galbūt taip buvo, bet dabar matau didelių pokyčių tarp žmonių.
– Matau, kad ir važiuodamas eisme esate draugiškas, duodate kelią kitiems, pamojuojate.
– Stengiuosi. Kartais tas draugiškumas žmonėms nepatinka, nes jie skuba, būna, pypina. Tačiau čia yra žmonių reakcijos, aš neprivalau jų prisiimti – atsakome tik už save. Mano profesijoje geriausia žmogų praleisti, nei su juo eiti į kontaktą. Juk jam paprasčiau apvažiuoti. Tačiau kartais žmogus neįvertina situacijos, tai reikia prieiti, pasakyti: „Prašau, važiuokit.“ Ji pravažiuoja, o tai yra mano požiūrio reikalas, kaip vertinsiu situaciją.
Tačiau ir mane dažnai praleidžia, tiesiog mus gal kitaip mato žmonės. Kartais reikia „užsimesti“, kirsti liniją, kad įvažiuotume. Tai vairuotojai ir iš anksto sustoja, aišku, ne visi.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kuo mėgstate užsiimti po darbo valandų?
– Leidžiu laiką su šeima, vaikais, mėgstu tinklinį. Fizinis pasirengimas darbe nėra toks svarbus, bet man patinka judėti. Man patinka bendrauti su žmonėmis, sportuoti, eiti į konferencijas.
– Kokiose konferencijose mėgstate dalyvauti?
– Visgi konferencijų ir jų tematikų yra daug, bet man patinka psichologija, nes visgi žmogaus psichologija yra vienas prioritetinių dalykų kiekvienam individualiai. Man patinka ir ugdymo programos, kartais savanoriauju bendruomenėse. Tad patinka dalyvauti, išklausyti, girdėti, suprasti save, išsiaiškinti norus, poreikius.
– Tai labai efektyviai išnaudojate laiką už darbo ribų.
– Žinokit, kartais nieko nedaryti irgi yra pravartu. Čia vėlgi labai platus mano požiūris – kartais būna efektyvu, o kartais užtenka su žmona nieko neveikti ir tai būna labai didelė atgaiva.
– Tam tikras poilsis.
– Taip, aišku, priklauso, ką veiki. Aš šito gyvenime nepraleidžiu, tai viena svarbiausių detalių. Negali duoti, jeigu nesi pats pasiruošęs gauti, priimti, duoti. Negali mylėti aplinkos, negali žydėti, būti savimi, kitu atveju jauti įtampą, stresą. Nebūtinai tik šiame darbe taip turėtų būti. Su tokia energija per gyvenimą keliauju 34 metus – ne viskas pavyksta iš karto, bet kas stengiasi, tas turi.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kokios būna tos smagiosios ir sunkiosios dienos jūsų darbe?
– Jos visos užduočių principu vis tiek yra panašios. Ar smagi diena? Gyvenimas yra kaip jūra: jis banguoja. Mes esame žmonės, renkamės, kokia mūsų diena. Kaip sakoma, nėra blogo oro – yra netinkama apranga. Tai požiūrio reikalas, kaip priimi lietų, gyvenimą, darbą. Nesakau, kad viskas lengva, – mes tik žmonės. Aš sakau, kad jeigu mes norime, mes galime. Todėl man nėra blogos dienos darbe. Galbūt kažkurią dieną labiau fiziškai pavargsti, protiškai, visko būna. Bet tai yra gyvenimas, todėl to nelabai sureikšminu. Gyvenime turiu ir šeimą – tai daug subtilesnis verslas nei darbas. Dar aš turiu ir save, tai irgi labai atsakingas dalykas. Mūsų pasirinkimas, kur dedame savo energiją ir nukreipiame požiūrį. Jeigu noriu būti produktyvus sau, pirmiausia turiu dirbti su savimi.
Visi mes norime gerų sprendimų gyvenime. Tačiau geri sprendimai ateina iš blogų pasirinkimų. Jeigu mes bijome ką nors priimti, vadinasi, mes tų gerų sprendimų mažiau padarysime. Tad to, ko mes tikimės, sulauksime lėčiau arba ilgiau lauksime. O jeigu apie tai negalvosime, tada ir būsime vietoje. Daugybę metų aš renkuosi viską, ką man duoda gyvenimas, jeigu tai neprieštarauja mano šeimos ir mano [vertybėms], kviečiu ir priimu atviromis rankomis.
– Tai bendrąja prasme atvirai žiūrite į gyvenimą.
– Taip, nėra žmogaus, kuriam negalėčiau pasakyti „labas“ ar „gero vakaro“. Nesvarbu niekas – aš jaučiuosi laisvėje. Myliu gyvenimą, šeimą, turiu darbą. Aišku, nelabai faina, kai būna ir nemalonių dienų gyvenime, bet mokausi priimti, ir tai motyvuoja eiti toliau.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kalbant toliau apie jūsų darbo kasdienybę, kaip sekasi išlaviruoti tuose siauruose kiemuose, kai ir žmonės pasistato savo mašinas prie konteinerių?
– Va, važiuojame dabar ir matome, kad ant gatvės kampo paliktas stovėti automobilis. Mums reikia važiuoti į kairę, tai jeigu gatvėje stovėsime, ilgai lauksime. Tada pakeliu ranką, parodau posūkį, ir kiti vairuotojai pamato. Tada reikia stebėti, kad neužkabintum automobilio. Dažnu atveju, kai būna gatvių „kišenės“, jose nėra vietos apsisukti.
Daug kas sako – juk kiemai yra siauri, kaip jūs išsisukate? Tai yra kompetencijos reikalas. Jeigu kiemuose turi atitinkamus įrankius, galima apsisukti, išmąstyti. Va čia yra darbo smagumas – strateguoti, taip ir tobulėji. Nieko nėra neįmanomo, jeigu to nori.
– Galbūt ir mašinų būna pastatyta prie konteinerių?
– Taip, dažniausiai tokiu atžvilgiu įvertiname situaciją, kad nenukentėtų automobilis ar ženklai. Stengiamės aptarnauti konteinerį. Jeigu negalima ištuštinti, tada reikia nufotografuoti, nurodyti priežastį ir tada išvažiuoti.
Siauruose kiemuose arba stresuoji, arba tiesiog susuki vairą, pavažiuoji, kiek leidžia aplinkybės, ir išnaudoji transporto įrangą. Kai strateguoji surinkti šiukšles ratu, ne visada reikia parkuotis – svarbu tai, kaip atvažiuoji, su kokiu nusiteikimu atvyksti.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Galbūt pasitaiko, kad jūs jau ištuštinate konteinerius, o atbėga žmogus, kuris ką nors netyčia išmetė ir pasigedo, pavyzdžiui, raktą ar netyčia kokį brangų daiktą?
– Dažniausiai to prašo senyvo amžiaus žmonės, bet pasitaiko ir jaunų. Ne visada galime pagelbėti, nes žiūrime, kiek konteineryje yra šiukšlių, ir jei labai nedaug, reikia išversti žemės, surinkti, bet aš asmeniškai neieškau, nes neturime tokių sąlygų. Dažnai krovėjas, atlikdamas savo tiesiogines funkcijas, randa ką nors, bet nebūtinai pačiame konteineryje, o, pavyzdžiui, padėtą šalia jo. Tai gali būti buities smulkmenos, elektronika, kėdės, stalai ir kt.
– Ko, pavyzdžiui, žmonės pasigenda?
– Raktų, piniginių, telefonų, pinigų.
– Matau, kad šalia konteinerio yra ir gyventojų paliktų šiukšlių, nes nebetelpa.
– Taip, nes skylės yra ribotos, o šiukšlės didesnės, tai kokia dėžė nebetelpa. Tai žmogui tiesiog paprasčiau padėti šone. Matome ir statybinių šiukšlių, žolių, kurios netinka į nė vieną konteinerį. Tai ką galime, surenkame, o ko ne, kiek žinau, yra dar vieni žmonės, kurie tai tvarko. Mūsų specifika nėra viską atrūšiuoti. Kartais būna net pavojinga tvarkyti šiukšles, nes matome medicininių atliekų.
– O žmonės gal nežino, kur jas utilizuoti?
– Aha, bet vis mažiau tokių situacijų, tiesiog būna specifinių atvejų.
– Ar važiuojant yra tekę „nubraukti“ kokį automobilį?
– Tai padidinto jautrumo darbas, tai nuo nelaimių neapsaugotas niekas. Kaip sakoma, kad ir koks būtų profesionalas, niekada nežinai, kas gali kitam šauti į galvą. Žmogus, pavyzdžiui, stovi šone, sugalvoja, kad aš jau pravažiavau, ir pradeda važiuoti. Tada taip ir atsimuša į kokį agregatą.
– Tai yra buvę tokių atvejų?
– Žinoma, bet tai nėra dažnas atvejis. Bet taip pat priklauso nuo požiūrio – jeigu tu lėksi, stresuosi, tai kai pažįsti save, toje vietoje nebereikia skubėti, gali skirti dėmesį aplinkai, kurioje esi.
„Ekonovus“ | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kur šiaip pietaujate per savo pertrauką?
– Visgi yra dienos pietūs, mes keliaujame labai plačiai, tai jeigu myli save, reikia sustoti ir pastatyti sunkvežimį ten, kur nekeltum kliūčių. Tada pavalgau dienos pietus, tai yra sveika ir būtina. Tai ir susirandame vietą, kur pavalgyti, per „Google Maps“. Restoranų maisto ne visi galime įpirkti, bet nusiperkame kokybiško, šilto maisto. Niekas nepasakys [blogo], kad va sustojai ir pietauji.
Kai būna kokia labai įtempta situacija, sustoju ir kavos. Tada pasidarau 5 minučių pertrauką sau. Aš padarau savo darbą, niekada nebūna problemų.
– Ar namuose pats viską išrūšiuojate pagal taisykles?
– Geras klausimas (šypsosi). Stengiamės. Sako, nereikia keisti viso pasaulio – keisk save. Reiškia, tai dar viena sfera, kur nori save ugdyti, arba ne. Mano šeima stengiasi, o kiti, manau, irgi. Jeigu žiūrėtume į ilgalaikę perspektyvą, kai pradėjau šią veiklą, šiais laikais žmonės rūšiuoja. Aišku, yra kur stengtis.
Straipsnio autorius: Robertas Macius / LRT.LT
